Išlaikymo padidinimas kaip ir sumažinimas yra galimas tais atvejais, kai pasikeičia vaiko poreikiai ar tėvų galimybės teikti išlaikymą.
Kadangi tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, yra galima, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 str. 5 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201 str., reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti (išlaikymo padidinimas ar sumažinimas) yra iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis, taip pat iš esmės pasikeitę vaiko poreikiai. Be to – sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; kt.). Be to turi būti laikomasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.)
Išlaikymo pakeitimo kriterijai:
Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje:
- vaiko poreikiai – pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai (savaime suprantama, jog vaikui augant atitinkamai didėja jo poreikiai, išlaidos maistui, drabužiams, higienos prekėms, ugdymui bei laisvalaikiui ar vaikas turi specialiųjų poreikių, kurie suponuoja didesnes nei įprastai tokių poreikių neturinčiam vaikui, išlaidas vaiko sveikatos priežiūrai, maitinimui, ugdymui, higienai, išlaidas transportui dėl būtinumo nuolat lankytis pas gydytojus jam ir lydinčiam asmeniui). Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013);
- tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui, nes sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013.
Jei ketinama kreiptis į teismą dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio (formos) pakeitimo (padidinimo ar sumažinimo) tikslinga prieš tai pasikonsultuoti, tam, kad įvertinti konkrečios situacijos reikšmingas faktines aplinkybes, sužinoti galimus esamos situacijos racionalius ir ekonomiškus sprendimo būdus